Sėdėjau fotelyje parėmusi galvą ranka ir žiūrėjau į apsnigtą miestą. Už lango vis dar lengvai sūkuriuodamos krito lengvutės snaigės. Stebėjau šlapias gatves, pravažiuojančias mašinas, mažus žmogeliukus skubančius kažkur. Tiesiog žiūrėjau į visą tai ir mėgavausi ramybe. To niekada nesulaukdavau senuosiuose namuose. Jie visada buvo pilni veiksmo, triukšmo, žmonių balsų ar šiaip muzikos. O dabar aš tiesiog sėdėjau viena ir žvelgiau į verdantį gyvenimą, kuris atrodė toks ramus ir artimas sielai. Pamilau šį miestą vos atsikrausčiusi. Apėjau visas artimiausias parduotuves, nusipirkau naujų daiktų, Matas prižadėjo man gauti šiokį tokį darbą redakcijoje. Aš jau buvau susikūrusi savo naujo gyvenimo pagrindą ir širdyje labai džiaugiausi. Mano siela gijo, mintys šviesėjo bei pati jaučiausi lengva it plunkselė bei nuo nieko nepriklausoma. Dabar aš pati dariau sprendimus ir kūriau taisykles.
Prisiminusi senąjį gyvenimą mane nupurtydavo šiurpas. Nesiilgėjau nieko. Taip, galbūt aš užaugau savo namuose, savam mieste, prie savų žmonių, savoj aplinkoj. Ar bent jau tikriausiai anksčiau viskas buvo sava, kol netapo svetima. Kuo toliau gyvenau tuo labiau pradėjau nebepažinti žmonių, namai tapo svetimi, miestas tapo nebemielas. Vieną akimirką tarsi viskas apsivertė aukštyn kojom. Ir dar tas įvykis... Įvykis, kuris apjuodino mano sielą bei sudrumstė mintis. 
Prisiminimai persmelkė širdį. Galbūt aš sau tik prieštarauju. Iš tiesų pasiilgau šiek tiek savo gyvenimo, savo šeimos, šiokių tokių draugų. Tiesiog kaliau sau į galvą, kad man jie nereikalingi, nereikalingas tas gyvenimas, kurį aš turėjau. Norėjau pati kurti savo likimą, nepriklausyti niekam, nes anksčiau atrodė jog buvo kitaip. 

***

Pirštai palietę mano kaklą nutvilkė tarsi elektra. Krūptelėjau, kūnu nubėgo šiurpuliukai. Ant savo kaklo odos pajutau šiltas lūpas. Jaučiau rankas, kurios stipriai mane apkabina ir kūną prisispaudžiantį prie mano nugaros. Svaigau nuo tokių glamonių ir jei ne tvirtos rankos, kurios mane laikė, būčiau suklupusi ant žemės. Mano kūnas mane išdavė, kaip aš viso šito troškau.
Galiausiai atsisukusi į jį pabučiavau į lūpas. Savo rankomis apsivijau jo kaklą ir kūnu prisispaudžiau prie vaikino. Jo rankos ėmė klaidžioti mano nugara. Neatsitraukėme vienas nuo kito, svaigome nuo bučinių ir kūnų artumo. Norėjau nuo pat šios akimirkos turėti vaikiną glėbyje ir daugiau nebepaleisti, visiem sakyti, kad jis priklauso tik man. Ak, kaip aš šito norėjau...

***

Lėtai atsikėliau nuo fotelio. Nutipenusi į miegamąjį patraukiau link spintos. Iš jos išsitraukiau pirmus pasitaikiusius drabužius ir apsirengiau. Žvilgtelėjau į senąjį veidrodį ir jame išvydau primerktas, persmelktas jausmingumo akis. Plaukai išsidraikę, kaip visada, krito ant pečių ir leidosi iki klubų. Nubraukiau plaukus nuo veido ir nužvelgiau save. Mėlyni džinsai, rausvas megztas storais raštais megztukas ir juodi batai. Apranga nieko neišsiskirianti iš kitų. Šyptelėjau sau ir išėjau iš kambario. 

Apsirengusi rusvą, kelius siekiantį paltą, įsikišau telefoną į kišenę ir pasiėmusi raktus nuo buto, išėjau. Lipdama blausiai apšviestais laiptais staiga netikėtai atsitrenkiau į kažkokį žmogų. Tai buvo jaunas vaikinas, su juoda kepure ant galvos, juodu paltu ir labai tamsiomis akimis, kurios laiptinės šviesoje atrodė nežemiškos. Skruostikauliai ryškūs, lūpos suspaustos. 

- Atsiprašau,- sumurmėjau ir nuleidusi akis jau norėjau sprukti šalin.

Vaikinas sugriebė mane už rankos, aš išsigandusi krūptelėjau.

- Tu tikriausiai būsi naujoji kaimynė, kuri čia neseniai atsikraustė, taip?- šyptelėjo.

Aš palinksėjau galva ir plačiai jam atsakiau šypsena, o jis tik linktelėjo ir paleido mano ranką. Greitu žingsniu nusileidau keliomis laiptinėmis žemiau ir išpuoliau pro namo duris. Mane pasitiko snaigės ir gatvės baltumas. Užsisegiau paltą ir sukišusi rankas į kišenes lėtai nužingsniavau į miestą. 

Parduotuves puošė lemputės ir kitokie kalėdiniai papuošimai, žmonės atrodė laimingi. Jie visi kažkur ėjo, kažkur skubėjo ar šiaip besišnekučiuodami traukė į parduotuves. Šiek tiek jaučiausi vieniša. Tai bus pirmos Kalėdos be šeimos ar buvusios savos aplinkos. Žvilgtelėjau į vienos parduotuvės vitriną ir išvydau save. Mano plaukuose buvo pilna baltų snaigių, skruostai paraudę. Niekada nemėgau, kai mano skruostai parausdavo. Sau atrodydavau tuo metu labai keistai. 

Staiga krūptelėjau išgirdusi savo skambantį telefoną. Sušalusia ranka jį išsitraukiau ir pažiūrėjau į ekraną, kas skambina - Matas. Atsiliepusi išgirdau jo šiltą ir linksmą balsą. Jis mane kvietė į kavinę, kurioje kažkada esame gėrę karštą šokoladą. Sakė nori su kai kuo mane supažindinti. Pasakiusi, kad maždaug už 20 minučių būsiu, įsikišau telefoną atgal į kišenę.

Kavinė buvo jauki, šilta ir kvepėjo kava. Kavinė buvo visa papuošta baltomis lemputėmis, ant kiekvieno staliuko stovėjo po raudoną žvakę su kalėdiniais papuošimais. Prie baro stovėjo papuošta eglutė. Apsižvalgiusi pamačiau pažįstamą veidą mojantį ateiti. Šyptelėjau ir nuėjau link jo. Vaikinas mane stipriai apkabino. Prie manęs taip pat prisiartino grakšti figūra ir švelniai apsivijo rankomis. Kai ji atsitraukė nužvelgiau merginą. Tamsūs rudi plaukai, kurie siekė panašiai kaip ir manieji klubus, tamsios mėlynos akys, apvalus veidas ir nuoširdi šypsena. Buvo apsirengusi juodus džinsus ir mėlyną megztuką, kuris siekė beveik kelius. 

- Anabele, tai mano mergina Elena,- tarstelėjo Matas ir mostelėjo ranka sėstis prie vieno iš staliukų. 

Nusirengiau paltą ir pasikabinau ant kėdės. Žvelgiau į merginą, į naują neištyrinėtą žmogų. Tarsi širdyje jau jaučiau, kad ji taps man labai gera drauge. 

- Anabele, tikiuosi nepyksi, užsakiau tris puodelius karšto šokolado, nebent galiu užsakyti ką kitą, jei nori?- sumurmėjo vaikinas.

- Ne, man tinka, lauke ganėtinai šalta,- patryniau rankas viena į kitą.

- Ir dar tie skubantys žmonės visur, parduotuvės tiesiog perpildytos jų,- atsiduso Elena.

- Tiesa,- tariau.

Suskambo Mato telefonas ir šis atsiprašęs pakilo nuo stalelio. Tuo tarpu atėjo maloni padavėja ir atnešė tris puodelius. Apsivijusi karštą puodelį rankomis ir lėtai gurkšnodama ėmiau kalbinti merginą.

- Elena, kuo tu dirbi?

- Aš esu visažistė. Dažnai dirbu su fotografais.

- Kaip puiku,- šyptelėjau.- Aš mėgstu fotografuoti.

- Iš tiesų? Galbūt, jei kada galėsiu pasiūlysiu tave vienam fotografui, jam kaip tik trūksta padėjėjo, nes pats nebespėja, turi krūvas užsakymų. Išmokytų tave tą, ką pats puikiai moka.

Aš sutrikau. Niekada nesu dirbusi su profesionalu, o ir šiaip pati fotografuodavau tik malonumui. 

- Gal turi kokių savo darytų nuotraukų parodyti?- paklausė Elena gurkštelėjus karšto šokolado. 

- Šiuo metu ne. Viskas kol kas bute.

- Kada parodysi,- nusišypsojo ji.

Grįžus Matui mes dar užsisakėme po pyrago gabalėlį ir linksmai šnekučiavomės. Elena mane pakvietė kada eiti kartu apsipirkti, o vėliau pasiūlė kartu su jais švęsti Kalėdas, nes šiais metais nevažiuos pas tėvus, Matas turi darbo. Sutikau su visais pasiūlymais. Man patiko ši mergina. Ji buvo linksma, nuoširdi ir labai dažnai šypsodavosi. Jaučiau, kad galbūt mano gyvenimas čia taps tikrai smagus. 

Aš privalėjau pabėgti. Dingti iš savo senojo gyvenimo ir kurti naująjį. Nebuvau iš tų žmonių, kurie viską meta ir tiesiog bėga, kurie mėgsta pokyčius, kurie neklauso kitų ir žiūri tik į save. Deja, man teko taip pasielgti, būti tokiu žmogumi, kuriuo nemaniau kada būsianti. Aš tiesiog privalėjau palikti savo praeitį užnugaryje, pradėti nauju, švariu bei kvepiančiu lapu. Norėjau nuplauti tą visą purvą nuo savo kruvinos ir ašarojančios sielos. Norėjau, kad jį užgytų, kad mes kartu viską su ja pamirštume ir pradėtume nuo pradžių. Juk ne veltui žmonės sako, kad niekada ne vėlu pradėti viską nuo pradžių. Tą aš ir darau... Pabėgimas buvo vienintelė išeitis atsiplėšti nuo to suterštojo gyvenimo, kuris man teko. 
Mane vis kamavo baimė, jaučiausi lyg vaikščiojanti ant adatų, tarsi ant skardžio krašto bestovinti. Kas bus jei jie mane ras? Kas, jei vėl pririš prie senojo gyvenimo ar uždarys į auksinį narvelį, kuriame anksčiau laikė? Aš daugiau taip nebegaliu. Tiesiog mirčiau ten, mano siela pajuostų ir iš manęs liktų tik menkas šešėlis. Aš nenoriu tokio gyvenimo. Noriu mylėti, noriu džiaugtis, noriu matyti visas pasaulio spalvas! Noriu jausti švelnumą... Tiesiog noriu gyventi ir kvėpuoti, kas anksčiau man buvo draudžiama. 
Atremiu savo kaktą į šaltą autobuso stiklą ir žiūriu kaip pro šalį lekia vaizdai. Savo glėbyje spaudžiu kuprinę, kuri prikimšta pinigų (tiems kvailiams jų netrūksta) bei kurioje mano nauja tapatybė, keli drabužiai ir fotoaparatas. Tai mano vienintelis turtas, kurį pasiėmiau. Daugiau man nieko nereikia naujam gyvenimui, senieji daiktai būtų tik priminę mano suterštąjį gyvenimą, o aš to nenoriu. Noriu jį ištrinti visiems laikams. Mano gyvenimas prasideda dabar, nuo šios kelionės autobusu, į naująjį mano miestą. Ten aš gyvensiu, ten aš džiaugsiuosi ir galbūt mylėsiu. 
Išlipusi stotelėje įkvėpiu miesto oro. Čia mano naujasis miestas, čia mano naujieji namai. Šyptelėju, supratusi, kad viskas baigėsi. Aš laisva. Laisva! Užsimetu kuprinę ant pečių ir išsitraukusi lapelį iš kišenės, kuriame mano naujasis adresas žingsniuoji link tikslo. Visiems nežinant aš pavogiau kelis tūkstančius iš savųjų ir nusipirkau mielą butą. Aš nesu kvaila, kad ir kokia mane kiti laikė, todėl mokėjau grynais per vieną pažįstamą, sakydama jam, kad tai mano draugė perka ir kitaip negali pervesti pinigų. O juk draugių aš neturėjau, pagalvojusi nusijuokiu. Niekas neįtars, kad turiu naująjį butą, nes tas žmogus, kuris sumokėjo už mane pinigus, gyvena šiame mieste bei tik aš jį pažįstu. Niekas manęs nesuseks, nes ilgai planavau šį pabėgimą. 
Įžengusi į reikiamą gatvę pamatau pastatą, kurį regėjau nuotraukoje. Jis senas, aukštas bei didelis, pilkšvų plytų, su dideliais langais. Laiptai, kurie veda prie tamsių medinių durų su didele rankena. Prie laiptų auga krūmai ir vienas medis, numetęs lapus. Sugniaužiu saujoje lapuką ir plačiai nusišypsau. Mano naujieji namai! 
Staiga iš pilkos mašinos išlipa aukštas vaikinas. Rusvi plaukai banguoti, tamsiai mėlynas akis įrėmina juodi akiniai. Lūpose šypsena, viename skruoste išryškėja duobutė. Apsirengęs juodą odinę striukę, pro kurią išlindę melsvi marškiniai, rusvi kedai bei juodi nutrinti džinsai. Jis mane stipriai apkabina. Aš taip pat jį apkabinu. Šis vaikinas ir yra mano pažįstamas. Mes susipažinome internete, o vėliau nusprendėme susitikti išgerti kavos. Taip ir prasidėjo šiokia tokia draugystė su juo. 
- Anabele,- linksmai ištaria paleisdamas iš glėbio.
- Labas, Matai,- šypteliu.
- Kaip tavo kelionė? Atleisk, kad negalėjau tavęs pats paimti, žinai, redakcijoje mane apkrovė darbais, dabar vos radau laisvą minutėlę išlėkti pietų,- atsidūsta ir paėmęs už parankės tempia prie namo. 
- Viskas gerai,- nusišypsau ir mintyse pasidžiaugiu, kad jis negalėjo manęs pasiimti, nes nevalia jam rodytis senajame mano mieste.
Jis paduoda man raktus, kurie yra nuo šio namo ir nuo naujojo mano buto. Atrakinę duris įžengiame į laiptinę. Laiptinėje blausiai šviečia gelsva lemputė, čia niūriu. Užlipame į devintą aukštą ir abu atsidūstame. Ką gi, teks kiekvieną kartą kopti taip aukštai. Priešais save išvystu šviesiai rusvas duris su skaičiumi 40. Drebančiomis rankomis atrakinu ir atidarau duris. Įžengiu į butą. Dešinėje stovi sena spinta, o kairėje - veidrodis. Pažvelgiu į savo sumišusį atvaizdą. Rudi plaukai išsitaršę krenta ant veido, melsvos akys baugščios. Reikėtų patamsinti plaukus, pagalvoju.
- Anabele, nagi! Nestovėsiu čia visą dieną! - švelniai stumteli Matas ir aš žengiu tolyn.
Svetainėje apsidairau. Butą pirkau su daiktais. Dideli langai nuo pat žemės iki lubų (pro kuriuos matosi miestas, jo pastai) buvo viena ir mano svajonių turint nuosavą kampelį. Juoda, nutrinta sofa, juodas fotelis prie lango, mažytis rusvas staliukas viduryje kambario bei keli spalvoti paveikslai ant sienų. Grindys išklotos tamsiomis, blizgančiomis, rudomis lentomis, o sienos iš dailių, grublėtų, pilkų plytų. Svetainė sujungta su virtuvė, todėl dešinėje pusėje stovi didelis medinis stalas su keturiomis kėdėmis, viryklė, spintelės ir visokie kiti baldai reikalingi virtuvei. 
Atsisukusi nusišypsau Matui ir praskuodžiu pro jį į miegamąjį. Atvėrusi duris išvystu taip pat didelį langą, spintelę, dvigulę lovą, užklotą raudonu apklotu ir senovinį veidrodį. Grįžusi prie vaikino stipriai jį apkabinu.
- Ačiū, kad sumokėjai už šį butą.
- Bet juk pinigai tavo, man nebuvo sunku tai padaryti,- sutrinka.
- Vis tiek tu nupirkai ir padarei pradžią mano naujam gyvenimui,- nusišypsau besidžiaugiančia širdimi. 

Jie sakė aš nesugebėsiu, jie sakė aš nepajėgsiu, jie sakė aš per silpna pasiryžti. Štai kodėl aš tai padariau. Pabėgau palikdama visus ir viską. Jie nežino, kur aš, o man dabar jau nusispjaut į juos. Savo gyvenimą tvarkysiuosi taip, kaip aš noriu. Į juos man nusispjaut...

Tapau fotografe, ko visą gyvenimą troškau. Ėmiau bet kokius pasitaikančius pasiūlymus, uždarbiavau iš savo mėgstamiausio dalyko. Mylėjau fotografiją, nes tik joje sustingdavo laikas. Sustingdavo nuostabios akimirkos, jausmai, vaizdai bei aplinka. Žiūrėjau į pasaulį kitaip nei dauguma. Aš regėjau jį pilną gyvybės, spalvingą, ryškų, nuostabų ir unikalų. Žinoma, keista, kad mes, žmonės, naikinome jį, bet taip pat ir kūrėme nuostabius dalykus. Miestai daugumai atrodo, kaip gamtos naikinimas, o man, iš dalies, menas. Suprojektuoti pastatai, gatvės. Juk nei vienas neįsivaizduojame gyvenimo be miestų. 

Štai koks mano gyvenimas dabar. Aš viena, visiškai viena be pažįstamų, be artimųjų. Džiaugiuosi savo vienatve, fotografuoju ir tiesiog gyvenu savo paprastą gyvenimą, ištrindama savo purviną praeitį. 

***

Atrakinu duris ir įžengiu į ramią, tamsią savo buto tylą. Numetu raktus ant spintelės ir jie subarška, fotoaparato dėklą su fotoaparatu taip pat padedu ant spintelės. Nusivelku paltą, nusiimu šaliką ir pakabinu į spintą. Įžengiu į svetainę. Svetainės baldai meta tamsius šešėlius, tik dideli langai, pro kuriuos matosi miestas bei miesto šviesos, apšviečia fotelį, kuriame sėdi tamsi figūra.

Akimirką man užgniaužią kvapą, kūnu perbėga šiurpuliukai, aš nedrįstu pajudėti. Mano lūpose sustingsta vienas vardas, kurio aš nedrįstu ištarti. Jis lėtai pakyla ir beveik negirdimais žingsniais prieina prie manęs. Pasilenkia ir aš užuodžiu jo svaiginančius kvepalus, prisimenu tas žydras, šaltas akis. Mano praeitis stovi šalia manęs.

- Anabele,- švelniai ištaria ir aš užsimerkiu.

***