Jie sakė aš nesugebėsiu, jie sakė aš nepajėgsiu, jie sakė aš per silpna pasiryžti. Štai kodėl aš tai padariau. Pabėgau palikdama visus ir viską. Jie nežino, kur aš, o man dabar jau nusispjaut į juos. Savo gyvenimą tvarkysiuosi taip, kaip aš noriu. Į juos man nusispjaut...
Tapau fotografe, ko visą gyvenimą troškau. Ėmiau bet kokius pasitaikančius pasiūlymus, uždarbiavau iš savo mėgstamiausio dalyko. Mylėjau fotografiją, nes tik joje sustingdavo laikas. Sustingdavo nuostabios akimirkos, jausmai, vaizdai bei aplinka. Žiūrėjau į pasaulį kitaip nei dauguma. Aš regėjau jį pilną gyvybės, spalvingą, ryškų, nuostabų ir unikalų. Žinoma, keista, kad mes, žmonės, naikinome jį, bet taip pat ir kūrėme nuostabius dalykus. Miestai daugumai atrodo, kaip gamtos naikinimas, o man, iš dalies, menas. Suprojektuoti pastatai, gatvės. Juk nei vienas neįsivaizduojame gyvenimo be miestų.
Štai koks mano gyvenimas dabar. Aš viena, visiškai viena be pažįstamų, be artimųjų. Džiaugiuosi savo vienatve, fotografuoju ir tiesiog gyvenu savo paprastą gyvenimą, ištrindama savo purviną praeitį.
***
Atrakinu duris ir įžengiu į ramią, tamsią savo buto tylą. Numetu raktus ant spintelės ir jie subarška, fotoaparato dėklą su fotoaparatu taip pat padedu ant spintelės. Nusivelku paltą, nusiimu šaliką ir pakabinu į spintą. Įžengiu į svetainę. Svetainės baldai meta tamsius šešėlius, tik dideli langai, pro kuriuos matosi miestas bei miesto šviesos, apšviečia fotelį, kuriame sėdi tamsi figūra.
Akimirką man užgniaužią kvapą, kūnu perbėga šiurpuliukai, aš nedrįstu pajudėti. Mano lūpose sustingsta vienas vardas, kurio aš nedrįstu ištarti. Jis lėtai pakyla ir beveik negirdimais žingsniais prieina prie manęs. Pasilenkia ir aš užuodžiu jo svaiginančius kvepalus, prisimenu tas žydras, šaltas akis. Mano praeitis stovi šalia manęs.
- Anabele,- švelniai ištaria ir aš užsimerkiu.
***
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą