Anabelė

Sėdėjau fotelyje parėmusi galvą ranka ir žiūrėjau į apsnigtą miestą. Už lango vis dar lengvai sūkuriuodamos krito lengvutės snaigės. Stebėjau šlapias gatves, pravažiuojančias mašinas, mažus žmogeliukus skubančius kažkur. Tiesiog žiūrėjau į visą tai ir mėgavausi ramybe. To niekada nesulaukdavau senuosiuose namuose. Jie visada buvo pilni veiksmo, triukšmo, žmonių balsų ar šiaip muzikos. O dabar aš tiesiog sėdėjau viena ir žvelgiau į verdantį gyvenimą, kuris atrodė toks ramus ir artimas sielai. Pamilau šį miestą vos atsikrausčiusi. Apėjau visas artimiausias parduotuves, nusipirkau naujų daiktų, Matas prižadėjo man gauti šiokį tokį darbą redakcijoje. Aš jau buvau susikūrusi savo naujo gyvenimo pagrindą ir širdyje labai džiaugiausi. Mano siela gijo, mintys šviesėjo bei pati jaučiausi lengva it plunkselė bei nuo nieko nepriklausoma. Dabar aš pati dariau sprendimus ir kūriau taisykles.
Prisiminusi senąjį gyvenimą mane nupurtydavo šiurpas. Nesiilgėjau nieko. Taip, galbūt aš užaugau savo namuose, savam mieste, prie savų žmonių, savoj aplinkoj. Ar bent jau tikriausiai anksčiau viskas buvo sava, kol netapo svetima. Kuo toliau gyvenau tuo labiau pradėjau nebepažinti žmonių, namai tapo svetimi, miestas tapo nebemielas. Vieną akimirką tarsi viskas apsivertė aukštyn kojom. Ir dar tas įvykis... Įvykis, kuris apjuodino mano sielą bei sudrumstė mintis. 
Prisiminimai persmelkė širdį. Galbūt aš sau tik prieštarauju. Iš tiesų pasiilgau šiek tiek savo gyvenimo, savo šeimos, šiokių tokių draugų. Tiesiog kaliau sau į galvą, kad man jie nereikalingi, nereikalingas tas gyvenimas, kurį aš turėjau. Norėjau pati kurti savo likimą, nepriklausyti niekam, nes anksčiau atrodė jog buvo kitaip. 

***

Pirštai palietę mano kaklą nutvilkė tarsi elektra. Krūptelėjau, kūnu nubėgo šiurpuliukai. Ant savo kaklo odos pajutau šiltas lūpas. Jaučiau rankas, kurios stipriai mane apkabina ir kūną prisispaudžiantį prie mano nugaros. Svaigau nuo tokių glamonių ir jei ne tvirtos rankos, kurios mane laikė, būčiau suklupusi ant žemės. Mano kūnas mane išdavė, kaip aš viso šito troškau.
Galiausiai atsisukusi į jį pabučiavau į lūpas. Savo rankomis apsivijau jo kaklą ir kūnu prisispaudžiau prie vaikino. Jo rankos ėmė klaidžioti mano nugara. Neatsitraukėme vienas nuo kito, svaigome nuo bučinių ir kūnų artumo. Norėjau nuo pat šios akimirkos turėti vaikiną glėbyje ir daugiau nebepaleisti, visiem sakyti, kad jis priklauso tik man. Ak, kaip aš šito norėjau...

***

Lėtai atsikėliau nuo fotelio. Nutipenusi į miegamąjį patraukiau link spintos. Iš jos išsitraukiau pirmus pasitaikiusius drabužius ir apsirengiau. Žvilgtelėjau į senąjį veidrodį ir jame išvydau primerktas, persmelktas jausmingumo akis. Plaukai išsidraikę, kaip visada, krito ant pečių ir leidosi iki klubų. Nubraukiau plaukus nuo veido ir nužvelgiau save. Mėlyni džinsai, rausvas megztas storais raštais megztukas ir juodi batai. Apranga nieko neišsiskirianti iš kitų. Šyptelėjau sau ir išėjau iš kambario. 

Apsirengusi rusvą, kelius siekiantį paltą, įsikišau telefoną į kišenę ir pasiėmusi raktus nuo buto, išėjau. Lipdama blausiai apšviestais laiptais staiga netikėtai atsitrenkiau į kažkokį žmogų. Tai buvo jaunas vaikinas, su juoda kepure ant galvos, juodu paltu ir labai tamsiomis akimis, kurios laiptinės šviesoje atrodė nežemiškos. Skruostikauliai ryškūs, lūpos suspaustos. 

- Atsiprašau,- sumurmėjau ir nuleidusi akis jau norėjau sprukti šalin.

Vaikinas sugriebė mane už rankos, aš išsigandusi krūptelėjau.

- Tu tikriausiai būsi naujoji kaimynė, kuri čia neseniai atsikraustė, taip?- šyptelėjo.

Aš palinksėjau galva ir plačiai jam atsakiau šypsena, o jis tik linktelėjo ir paleido mano ranką. Greitu žingsniu nusileidau keliomis laiptinėmis žemiau ir išpuoliau pro namo duris. Mane pasitiko snaigės ir gatvės baltumas. Užsisegiau paltą ir sukišusi rankas į kišenes lėtai nužingsniavau į miestą. 

Parduotuves puošė lemputės ir kitokie kalėdiniai papuošimai, žmonės atrodė laimingi. Jie visi kažkur ėjo, kažkur skubėjo ar šiaip besišnekučiuodami traukė į parduotuves. Šiek tiek jaučiausi vieniša. Tai bus pirmos Kalėdos be šeimos ar buvusios savos aplinkos. Žvilgtelėjau į vienos parduotuvės vitriną ir išvydau save. Mano plaukuose buvo pilna baltų snaigių, skruostai paraudę. Niekada nemėgau, kai mano skruostai parausdavo. Sau atrodydavau tuo metu labai keistai. 

Staiga krūptelėjau išgirdusi savo skambantį telefoną. Sušalusia ranka jį išsitraukiau ir pažiūrėjau į ekraną, kas skambina - Matas. Atsiliepusi išgirdau jo šiltą ir linksmą balsą. Jis mane kvietė į kavinę, kurioje kažkada esame gėrę karštą šokoladą. Sakė nori su kai kuo mane supažindinti. Pasakiusi, kad maždaug už 20 minučių būsiu, įsikišau telefoną atgal į kišenę.

Kavinė buvo jauki, šilta ir kvepėjo kava. Kavinė buvo visa papuošta baltomis lemputėmis, ant kiekvieno staliuko stovėjo po raudoną žvakę su kalėdiniais papuošimais. Prie baro stovėjo papuošta eglutė. Apsižvalgiusi pamačiau pažįstamą veidą mojantį ateiti. Šyptelėjau ir nuėjau link jo. Vaikinas mane stipriai apkabino. Prie manęs taip pat prisiartino grakšti figūra ir švelniai apsivijo rankomis. Kai ji atsitraukė nužvelgiau merginą. Tamsūs rudi plaukai, kurie siekė panašiai kaip ir manieji klubus, tamsios mėlynos akys, apvalus veidas ir nuoširdi šypsena. Buvo apsirengusi juodus džinsus ir mėlyną megztuką, kuris siekė beveik kelius. 

- Anabele, tai mano mergina Elena,- tarstelėjo Matas ir mostelėjo ranka sėstis prie vieno iš staliukų. 

Nusirengiau paltą ir pasikabinau ant kėdės. Žvelgiau į merginą, į naują neištyrinėtą žmogų. Tarsi širdyje jau jaučiau, kad ji taps man labai gera drauge. 

- Anabele, tikiuosi nepyksi, užsakiau tris puodelius karšto šokolado, nebent galiu užsakyti ką kitą, jei nori?- sumurmėjo vaikinas.

- Ne, man tinka, lauke ganėtinai šalta,- patryniau rankas viena į kitą.

- Ir dar tie skubantys žmonės visur, parduotuvės tiesiog perpildytos jų,- atsiduso Elena.

- Tiesa,- tariau.

Suskambo Mato telefonas ir šis atsiprašęs pakilo nuo stalelio. Tuo tarpu atėjo maloni padavėja ir atnešė tris puodelius. Apsivijusi karštą puodelį rankomis ir lėtai gurkšnodama ėmiau kalbinti merginą.

- Elena, kuo tu dirbi?

- Aš esu visažistė. Dažnai dirbu su fotografais.

- Kaip puiku,- šyptelėjau.- Aš mėgstu fotografuoti.

- Iš tiesų? Galbūt, jei kada galėsiu pasiūlysiu tave vienam fotografui, jam kaip tik trūksta padėjėjo, nes pats nebespėja, turi krūvas užsakymų. Išmokytų tave tą, ką pats puikiai moka.

Aš sutrikau. Niekada nesu dirbusi su profesionalu, o ir šiaip pati fotografuodavau tik malonumui. 

- Gal turi kokių savo darytų nuotraukų parodyti?- paklausė Elena gurkštelėjus karšto šokolado. 

- Šiuo metu ne. Viskas kol kas bute.

- Kada parodysi,- nusišypsojo ji.

Grįžus Matui mes dar užsisakėme po pyrago gabalėlį ir linksmai šnekučiavomės. Elena mane pakvietė kada eiti kartu apsipirkti, o vėliau pasiūlė kartu su jais švęsti Kalėdas, nes šiais metais nevažiuos pas tėvus, Matas turi darbo. Sutikau su visais pasiūlymais. Man patiko ši mergina. Ji buvo linksma, nuoširdi ir labai dažnai šypsodavosi. Jaučiau, kad galbūt mano gyvenimas čia taps tikrai smagus.