Aš privalėjau pabėgti. Dingti iš savo senojo gyvenimo ir kurti naująjį. Nebuvau iš tų žmonių, kurie viską meta ir tiesiog bėga, kurie mėgsta pokyčius, kurie neklauso kitų ir žiūri tik į save. Deja, man teko taip pasielgti, būti tokiu žmogumi, kuriuo nemaniau kada būsianti. Aš tiesiog privalėjau palikti savo praeitį užnugaryje, pradėti nauju, švariu bei kvepiančiu lapu. Norėjau nuplauti tą visą purvą nuo savo kruvinos ir ašarojančios sielos. Norėjau, kad jį užgytų, kad mes kartu viską su ja pamirštume ir pradėtume nuo pradžių. Juk ne veltui žmonės sako, kad niekada ne vėlu pradėti viską nuo pradžių. Tą aš ir darau... Pabėgimas buvo vienintelė išeitis atsiplėšti nuo to suterštojo gyvenimo, kuris man teko. 
Mane vis kamavo baimė, jaučiausi lyg vaikščiojanti ant adatų, tarsi ant skardžio krašto bestovinti. Kas bus jei jie mane ras? Kas, jei vėl pririš prie senojo gyvenimo ar uždarys į auksinį narvelį, kuriame anksčiau laikė? Aš daugiau taip nebegaliu. Tiesiog mirčiau ten, mano siela pajuostų ir iš manęs liktų tik menkas šešėlis. Aš nenoriu tokio gyvenimo. Noriu mylėti, noriu džiaugtis, noriu matyti visas pasaulio spalvas! Noriu jausti švelnumą... Tiesiog noriu gyventi ir kvėpuoti, kas anksčiau man buvo draudžiama. 
Atremiu savo kaktą į šaltą autobuso stiklą ir žiūriu kaip pro šalį lekia vaizdai. Savo glėbyje spaudžiu kuprinę, kuri prikimšta pinigų (tiems kvailiams jų netrūksta) bei kurioje mano nauja tapatybė, keli drabužiai ir fotoaparatas. Tai mano vienintelis turtas, kurį pasiėmiau. Daugiau man nieko nereikia naujam gyvenimui, senieji daiktai būtų tik priminę mano suterštąjį gyvenimą, o aš to nenoriu. Noriu jį ištrinti visiems laikams. Mano gyvenimas prasideda dabar, nuo šios kelionės autobusu, į naująjį mano miestą. Ten aš gyvensiu, ten aš džiaugsiuosi ir galbūt mylėsiu. 
Išlipusi stotelėje įkvėpiu miesto oro. Čia mano naujasis miestas, čia mano naujieji namai. Šyptelėju, supratusi, kad viskas baigėsi. Aš laisva. Laisva! Užsimetu kuprinę ant pečių ir išsitraukusi lapelį iš kišenės, kuriame mano naujasis adresas žingsniuoji link tikslo. Visiems nežinant aš pavogiau kelis tūkstančius iš savųjų ir nusipirkau mielą butą. Aš nesu kvaila, kad ir kokia mane kiti laikė, todėl mokėjau grynais per vieną pažįstamą, sakydama jam, kad tai mano draugė perka ir kitaip negali pervesti pinigų. O juk draugių aš neturėjau, pagalvojusi nusijuokiu. Niekas neįtars, kad turiu naująjį butą, nes tas žmogus, kuris sumokėjo už mane pinigus, gyvena šiame mieste bei tik aš jį pažįstu. Niekas manęs nesuseks, nes ilgai planavau šį pabėgimą. 
Įžengusi į reikiamą gatvę pamatau pastatą, kurį regėjau nuotraukoje. Jis senas, aukštas bei didelis, pilkšvų plytų, su dideliais langais. Laiptai, kurie veda prie tamsių medinių durų su didele rankena. Prie laiptų auga krūmai ir vienas medis, numetęs lapus. Sugniaužiu saujoje lapuką ir plačiai nusišypsau. Mano naujieji namai! 
Staiga iš pilkos mašinos išlipa aukštas vaikinas. Rusvi plaukai banguoti, tamsiai mėlynas akis įrėmina juodi akiniai. Lūpose šypsena, viename skruoste išryškėja duobutė. Apsirengęs juodą odinę striukę, pro kurią išlindę melsvi marškiniai, rusvi kedai bei juodi nutrinti džinsai. Jis mane stipriai apkabina. Aš taip pat jį apkabinu. Šis vaikinas ir yra mano pažįstamas. Mes susipažinome internete, o vėliau nusprendėme susitikti išgerti kavos. Taip ir prasidėjo šiokia tokia draugystė su juo. 
- Anabele,- linksmai ištaria paleisdamas iš glėbio.
- Labas, Matai,- šypteliu.
- Kaip tavo kelionė? Atleisk, kad negalėjau tavęs pats paimti, žinai, redakcijoje mane apkrovė darbais, dabar vos radau laisvą minutėlę išlėkti pietų,- atsidūsta ir paėmęs už parankės tempia prie namo. 
- Viskas gerai,- nusišypsau ir mintyse pasidžiaugiu, kad jis negalėjo manęs pasiimti, nes nevalia jam rodytis senajame mano mieste.
Jis paduoda man raktus, kurie yra nuo šio namo ir nuo naujojo mano buto. Atrakinę duris įžengiame į laiptinę. Laiptinėje blausiai šviečia gelsva lemputė, čia niūriu. Užlipame į devintą aukštą ir abu atsidūstame. Ką gi, teks kiekvieną kartą kopti taip aukštai. Priešais save išvystu šviesiai rusvas duris su skaičiumi 40. Drebančiomis rankomis atrakinu ir atidarau duris. Įžengiu į butą. Dešinėje stovi sena spinta, o kairėje - veidrodis. Pažvelgiu į savo sumišusį atvaizdą. Rudi plaukai išsitaršę krenta ant veido, melsvos akys baugščios. Reikėtų patamsinti plaukus, pagalvoju.
- Anabele, nagi! Nestovėsiu čia visą dieną! - švelniai stumteli Matas ir aš žengiu tolyn.
Svetainėje apsidairau. Butą pirkau su daiktais. Dideli langai nuo pat žemės iki lubų (pro kuriuos matosi miestas, jo pastai) buvo viena ir mano svajonių turint nuosavą kampelį. Juoda, nutrinta sofa, juodas fotelis prie lango, mažytis rusvas staliukas viduryje kambario bei keli spalvoti paveikslai ant sienų. Grindys išklotos tamsiomis, blizgančiomis, rudomis lentomis, o sienos iš dailių, grublėtų, pilkų plytų. Svetainė sujungta su virtuvė, todėl dešinėje pusėje stovi didelis medinis stalas su keturiomis kėdėmis, viryklė, spintelės ir visokie kiti baldai reikalingi virtuvei. 
Atsisukusi nusišypsau Matui ir praskuodžiu pro jį į miegamąjį. Atvėrusi duris išvystu taip pat didelį langą, spintelę, dvigulę lovą, užklotą raudonu apklotu ir senovinį veidrodį. Grįžusi prie vaikino stipriai jį apkabinu.
- Ačiū, kad sumokėjai už šį butą.
- Bet juk pinigai tavo, man nebuvo sunku tai padaryti,- sutrinka.
- Vis tiek tu nupirkai ir padarei pradžią mano naujam gyvenimui,- nusišypsau besidžiaugiančia širdimi. 

Jie sakė aš nesugebėsiu, jie sakė aš nepajėgsiu, jie sakė aš per silpna pasiryžti. Štai kodėl aš tai padariau. Pabėgau palikdama visus ir viską. Jie nežino, kur aš, o man dabar jau nusispjaut į juos. Savo gyvenimą tvarkysiuosi taip, kaip aš noriu. Į juos man nusispjaut...

Tapau fotografe, ko visą gyvenimą troškau. Ėmiau bet kokius pasitaikančius pasiūlymus, uždarbiavau iš savo mėgstamiausio dalyko. Mylėjau fotografiją, nes tik joje sustingdavo laikas. Sustingdavo nuostabios akimirkos, jausmai, vaizdai bei aplinka. Žiūrėjau į pasaulį kitaip nei dauguma. Aš regėjau jį pilną gyvybės, spalvingą, ryškų, nuostabų ir unikalų. Žinoma, keista, kad mes, žmonės, naikinome jį, bet taip pat ir kūrėme nuostabius dalykus. Miestai daugumai atrodo, kaip gamtos naikinimas, o man, iš dalies, menas. Suprojektuoti pastatai, gatvės. Juk nei vienas neįsivaizduojame gyvenimo be miestų. 

Štai koks mano gyvenimas dabar. Aš viena, visiškai viena be pažįstamų, be artimųjų. Džiaugiuosi savo vienatve, fotografuoju ir tiesiog gyvenu savo paprastą gyvenimą, ištrindama savo purviną praeitį. 

***

Atrakinu duris ir įžengiu į ramią, tamsią savo buto tylą. Numetu raktus ant spintelės ir jie subarška, fotoaparato dėklą su fotoaparatu taip pat padedu ant spintelės. Nusivelku paltą, nusiimu šaliką ir pakabinu į spintą. Įžengiu į svetainę. Svetainės baldai meta tamsius šešėlius, tik dideli langai, pro kuriuos matosi miestas bei miesto šviesos, apšviečia fotelį, kuriame sėdi tamsi figūra.

Akimirką man užgniaužią kvapą, kūnu perbėga šiurpuliukai, aš nedrįstu pajudėti. Mano lūpose sustingsta vienas vardas, kurio aš nedrįstu ištarti. Jis lėtai pakyla ir beveik negirdimais žingsniais prieina prie manęs. Pasilenkia ir aš užuodžiu jo svaiginančius kvepalus, prisimenu tas žydras, šaltas akis. Mano praeitis stovi šalia manęs.

- Anabele,- švelniai ištaria ir aš užsimerkiu.

***